SIŲSKIS!

Du gaideliai darbštuolėliai

Šiame ypatingame miške nuo seno klestėjo keli ypatingi verslai. Rimčiausiais verslininkais buvo Ožys ir jo šeimyna, kurie turėjo didelį malūną. Malūnas buvo įsikūręs stebuklingo medžio viršūnėje ir malė dieną ir naktį. Nepamainomais pagalbininkais šiame versle buvo Du Gaideliai darbštuolėliai, kurie spragilais kuldavo žirnius ir jų sesėlės Vištelės, kurios visada sąžingai ir laiku iškultus žirnius pristatydavo į ožių malūną. Malūno šeimininkas Ožys pats maldavo miltus, žmona Ožka piklevodavo, o jų mažoji dukrelė Ožkelė nusijodavo. Visi dirbo sutartinai ir gražiai, kaip pridera tikrai šeimynai.

Gandas apie ožių verslą buvo pasklidęs po visą mišką. Apie tai buvo girdėti netgi kitame miško gale, kur Saulė ir Mėnulis buvo įkūrę savo pirmąją kepyklą ir dažnai pirkdavo miltus iš ožių malūno. Saulė ir Mėnulis savo kepykloje “Saulės pyragėliai” kepdavo pačius skaniausius blynus ir tortus visame miške, todėl buvo mėgiami visų miško gyventojų, o jų kepyklėlė buvo tokia populiari, kad, norint gimtadieniui įsigyti skanųjį tortą, tekdavo ilgai laukti eilėje.

Žvirblio puota

Kur buvęs, kur nebuvęs, kaip ir kiekvienais metais artėjo Žvirbio gimtadienis. Žvirblis buvo draugiškas ir linksmas paukštelis. Visi miško gyventojai jį labai mylėjo ir laikė tikru draugu. Žvirblelis, norėdamas atsidėkoti už jų draugiškumą, savo gimtadienio proga iškėlė didelę puotą. Puotos staigmena tapo milžiniškas tortas, iškeptas Saulės ir Mėnulio kepyklėlėje. Į šventę susirinko visi miško paukšteliai. Tik pelėdos Žvirblis nepakvietė, nes ...paprasčiausiai pamiršo…Tačiau, Pelėda nesuko dėl to galvos ir atėjo nepakviesta. Pelėda, lyginant su kitais miško paukšteliais, buvo kitokia. Ji buvo truputuką padykusi ir namandagi, todėl, nelaukusi oficialios vaišių pradžios, pirmoji nukando didelį gabalą torto. Visi puotos sveteliai labai nusistebėjo tokiu Pelėdos elgesiu, tik Žvirblelis dėl to nepyko. Jam buvo smagu dalintis savo švente su kitais. Be to, Žvirblis puikiai suprato, kad išmokyti kitus gerai elgtis, reikia pačiam rodyti gerą pavyzdį. Tad pakvietė Žvirblis Pelėdą šokti. Žvirblio ir Pelėdos šokis buvo smagus ir įspūdingas, kol tik staiga Žvirblelis netyčia numynė Pelėdai kojelę. Pelėda tik susvyravo, tik sulingavo ir BUMBT!- įgriuvo tiesiai į tortą. Stojo tyla! Nusčiuvo visi miško paukšteliai… Kas dabar bus…? Bet šventė tęsėsi toliau! Pelėda gardžiai nusikvatojo, o paskui ją pradėjo kvatoti ir kiti puotos sveteliai.

Žvirbli, žvirbli kaip laikais?

Kitos dienos rytą Žvirblelis pasijuto prastai. Stipriai skaudėjo galvelę, pūtė pilvelį, matyt vakarykščiui buvo persivalgęs gimtadienio torto. Ir taip visą savaitėlę vargšeliui viską skaudėjo, kad iš to skausmo jis nebematė, kur skrenda. Skrido, užkliuvo, nukrito ir užsigavo sparnelį ir kojelę. Vėl visą savaitėlę jam viskas skaudėjo. Žvirblelis buvo labai nusiminęs ir nebežinojo, ką daryti- jam taip nesisekė… Tik staiga, vieną gražią ir saulėtą dieną jį aplankė Voveraitė, kuri besiruošdama krepšinio varžyboms, švystelėjo gilę pro Žvirblio namelio langą. Pasėdėjo Žvirblelis su Voveraite kaip senais gerais laikais, pasipasakojo, išgėrė aviečių arbatos, kuri buvo pilna energijos ir pozityvumo. Žvirbliui iškart nuotaika pasitaisė - pamiršo visas jį ištikusias negandas ir net krepšinio kėlinuką su Voveraite sužaidė. Gerai turėti draugų, kurie tave palaiko,- pagalvojo Žvirblis, išlydėdamas Voveraitę, ir pasidžiaugė, kad gyvena ypatingame miške, kuriame visada rasi gerų draugų.

Tindi rindi riuška - kas ten miške triuška?

Smagiai pabendravusi su Žvirbliu, Voveraitė nuliuoksėjo toliau lavinti savo sportinių gabumų artėjančioms krepšinio varžyboms. Treniruotė vyko labai energingai, kol ją nutraukė prieš akis išdygusi meška, kuri sau kelią į priekį skynėsi viską aplink triuškindama, braškindama, laužydama. Voveraitė ja labai nusistebėjo, nes ji nė iš tolo nebuvo panaši į šio miško gyventojus, be to keistai elgėsi. Lyg kažką fotografavo, lyg kažką tyrinėjo. Kam visa tai?- pagalvojo Voveraitė. Bet meška turėjo misiją- ištirti miško, t.y. kitokio gyvenimo, ypatybes ir buvo atvykusi iš miesto- pačio Kauno zoologijos sodo. Tačiau meškos misija čia pat ir baigėsi, vos tik ji pamatė lazdyną, apkibusį skaniausiais riešutais. Kaip mat į jį įsirangė ir viską aplink pamiršo... Pamiršo netgi tai, kad čia vykdama labiausiai norėjo pamatyti tikrą vilką, kiškį ir kitus miško žverelius, nes kolegos zoologijos sode buvo labai pasipūtę ir su meška nenoriai bendravo.

Vilkas šiame miške buvo ypatingas, kaip ir pats miškas dėl jame vykstančių ypatingų dalykų. Vilkas buvo tikrasis miško ūkvedys, nes jis vienintelis iš visų miško gyventojų turėjo raudoną žoliapjovę ir nuoširdžiai rūpinosi miško tvarka ir grožiu. Vilko tvarkai noriai pakluso visi miško gyventojai, netgi Kiškelis Kvaišelis, kuriam apskritai niekas nerūpėjo, iškyrus šokius. Tačiau, takart jis buvo labai liūdnas. Kiškelis ruošėsi šokių varžytuvėms, tik niekaip negalėjo išsirinkti dainos savo pasirodymui.

Miškas nebūtų buvęs ypatingas miškas, jeigu miške atsiradusios bėdos nebūtų sprendžiamos draugiškai visų miško gyventojų. Štai Voveraitė greitai surado sprendimą ir pasiūlė Kiškeliui apsilankyti pas Joną- trejų metų poną, kurį ne kartą girdėjo muzikuojant nuostabiąja dūda.

Tili tili dūda - šalia kelio būda!

Jonas buvo tikras lietuvaitis, mėgo dėvėti skrybėlę, žalsvą sermėgą, tautinę juostą ir ilgaaulius batus. Turėdamas tokią dailią aprangą, jis labai mėgo vaikščioti po ypatingąjį mišką, bet visuomet grįždavo į savo nepaprastus namus. Jono namus visi laikė neįprastais, nes jie buvo panašūs į tromboną. Ar žinote kodėl? Todėl, kad Jonui labai patiko muzika. Jis nuolat jos klausėsi , gėrėjosi ja ir svajojo pats išmokti gražiai muzikuoti. Tik viena bėda, Jonas buvo tinginėlis ir dažnai atidėliodavo savo sumanymus. Tačiau, vieną dieną Jonas rimtai ryžosi pildyti savo svajonę ir ėmėsi dūdos. Pabandė vieną kartą- nieko nesigavo… Pabandė antrą kartą- vėl nieko nesigavo. Tačiau, kai uždūdavo trečią kartą- suskambėjo gražiausi dūdos garsai. Išmokęs dūduoti, Jonas sukūrė linksmą dainelę Kiškelio šokių pasirodymui bei nuostabia dūdos melodija dažnai džiugino kitus miško žvėrelius bei paukštelius.

Plaukė žąselė

Šiokiadieniais, kai negrodavo Jonas kaip ir visi jo amžiaus berniukai ir mergaitės lankė mokyklą. Kiekvieną rytą jis kartu su draugais nekantriai laukdavo autobuso į mokyklėlę. Ten išmoko pažinti pirmąsias raideles ir skaičius, sužinojo, kokia graži šalis yra Lietuva, kiek daug čia upių, ežerų, miškų, pasinėrė į nuostabųjį gyvūnijos pasaulį. Tik mokykloje Jonas suprato, kad miško žvėreliai yra laukiniai gyvūnai, o štai naminius gyvūnus žmonės augina namuose. Ir panoro Jonas įsigyti naminių gyvūnų...

Aš turėjau gaidį

Už pirmąjį savo sukurtų dainelių rinkinį Jonas nusipirko gaidį Giedorių. Savo naująjį draugą Jonas apgyvendino gražiame, spalvotame traukinuke, kurį pats sumeistravo. Tačiau Gaidžiui buvo liūdna vienam važinėtis traukinuku, todėl Jonas sumąstė įsigyti Vištą Kvaksę. Po to sekė Žasis Gargė, Antis Kreksė, Kiaulė Kriuksė, Avis Bekė ir žinoma Karvė Mūkė. Jonas negalėjo atsidžiaugti savo augintinių gausybe ir jų kasdienine kelione traukinuku po kiemą. Bežiūrint į juos, jam širdį glostė linksma naminių gyvūnų draugystė, tačiau pats vis kažko ilgėjosi, apie kažką svajojo, nors ir gerai nesuprato apie ką. Ar žinote, kas neramino Joną? Jono širdis buvo išsiilgusi tikros draugystės ir jis nusprendė įsigyti draugą, su kuriuo galėtų vienu du keliauti po ypatingąjį mišką ir patirti daug gražių nuotykių ir laimingų akimirkų. Taip Jono gyvenime atsirado gražuolis Arklys.

O tai arklys

Arklį Jonas pavadino Žvengučiu. Žvengutis buvo gražiausias iš visų arklių ir tikras romantikas. Jam patiko lengvai šuoliuoti per pievas, per girias, mirksėti žydromis akelėmis, kaukšėti dailiomis kanopėlėmis, žaisti gaudynių su aplink skraidančiais paukšteliais… Žvengučio veide niekas niekada nebuvo įžvelgęs jokio lūdesio ar rūpesčio šešėlio. Tai buvo pats laimingiausias arklys, nes jautėsi mylimas ir labai branginamas. Jonas dievino savo naująjį draugą ir su nekantrumu laukdavo jo sugrįžtančio vakarais, kada vienas kitą šiltai apkabinę, žvelgdavo į dangų ir kartu skaičiuodavo danguje spingsinčias žvaigželes. Tai buvo vienas iš mėgiamiausių jų bendrų užsiėmimų. Jonas ir Žvengutis buvo girdėję, kad žvaigždelėse nuo seno gyveno Šarkelių Varnelių šeimyna, kuri siųsdavo į žemę spalvotus sapnelius. Kaskart pažvelgus į dangų, juos apimdavo nenumaldomas troškimas išvysti, koks šiąnakt sapnas jiems bus paskirtas įstabiosios Šarkelių Varnelių šeimynos...

Šarkele varnele

Tikra tiesa, žvaigždelėse gyveno Šarkelių Varnelių šeimyna! Iš viso Šarkelė Varnelė turėjo dvidešimt septynis šarkiukus varniukus. Visi Šarkelės Varnelės vaikeliai buvo tikri darbštuolėliai-šaunuolėliai. Kiekvienas dirbo savo darbelius, kad šeima galėtų gražiai ir laimingai gyventi. O darbelių buvo daug ir visokių: tiek namuose, tiek laukuose. Tačiau, vakarais, kai visi namų ruošos darbai būdavo padaryti Šarkelė Varnelė savo šeimynai sekdavo gražiausius pasakojimus, kuriuos Šarkelės Varnelės vaikeliai paslapčia siųsdavo į žemę, kad visus vaikus, paukštelius ir žvėrelius aplankytų spalvoti sapnai. Mėgiamiausias šarkiukų varniukų pasakojimas buvo apie devyniaragį elnią...

Vai, ir atbėgo baikštusis elnias

Devyniaragis elnias buvo pats didingiausias gyvūnas visame miške. Niekas nežinojo ar tą didybę jis įgijo savo ragų gražumu, ar todėl, kad buvo šiek tiek antgamtiškas, nes, siaučiant didžiausioms žiemos pūgoms ir šalčiams, ant savo ragų sugebėdavo atnešti šilumą ir šviesą visiems miško paukšteliams ir žvėreliams. Nei vienas paukštelis ar žvėrelis nebuvo matęs gyvai šio nuostabaus stebuklo, tačiau visi tai žinojo ir svarbiausia juto savo širdimis. Galbūt todėl kiekvieną žiemą miškas prisipildydavo nuoširdaus gerumo iki pat aukščiausių medžių viršūnių ir tai jį darė dar ypatingesniu mišku. O Tu ar kada nors buvai šiame ypatingame miške? Ar matei Devyniaragio elnio stebuklą...?